Specialusis pedagogas

Veikla
Patarimai
Kontaktai ir darbo laikas

SPECIALIOJO PEDAGOGO VEIKLA DARŽELYJE

Specialusis pedagogas padeda specialių ugdymosi poreikių turintiems vaikams įsisavinti ugdymo turinį ir lavina sutrikusias funkcijas, atsižvelgdamas į kiekvieno vaiko gebėjimus, ugdymosi galimybes ir ypatumus.
Atlieka pedagoginį vaikų vertinimą, nustato vaikų žinių, mokėjimų, įgūdžių, gebėjimų lygį ir jų atitikimą ugdymo programoms bei įvertina pažangą darželyje.
Bendradarbiaudamas su kitais pedagogais, vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, tėvais (globėjais, rūpintojais), kitais asmenimis, tiesiogiai dalyvaujančiais ugdymo procese, pedagoginės psichologinės tarnybos specialistais, numato specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo tikslus ir uždavinius, jų pasiekimo būdus ir metodus, atitinkančius specialiuosius vaikų poreikius bei galimybes, ir juos taiko.
Pataria pedagogams, kaip pritaikyti specialiųjų poreikių vaikams mokomąją medžiagą ir mokymo priemones, rengti ugdymo programas.
Priklausomai nuo vaikų individualių savybių rengia sutrikusių funkcijų lavinimo programas, organizuoja ir veda sutrikusių funkcijų lavinimo pratybas.
Teikia metodinę pagalbą pedagogams, specialiųjų poreikių vaikų tėvams (globėjams, rūpintojams) ir kitiems asmenims, tiesiogiai dalyvaujantiems ugdymo procese, ir juos konsultuoja specialiųjų poreikių vaikų ugdymo klausimais.

PATARIMAI TĖVAMS

Šeima – pirmasis ir pagrindinis vaiko ugdytojas. Mažo žmogučio lavinimas(is) vyksta nuolat, nepastebimai, sumaniai nukreipiant vaiko veiklą norima linkme. Vaiko patirtis, įgyta namuose, labai vertinama ir gerbiama pedagogų. Sukauptos patirties pagrindu toliau formuojami emociniai, socialiniai įgūdžiai, pažinimo gebėjimai.

Ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje tikslinga namuose organizuoti veiklą, padedančią ugdyti pažinimo kompetenciją ir ankstyvąjį raštingumą. Tai įgūdžių, reikalingų rašymui ir skaitymui, lavinimas, klausymo įgūdžių, bendravimo kalba (ir žodžiais, ir be žodžių) ugdymas.

Svarbu sudaryti tokią namų aplinką, kuri būtų palanki pradinių raštingumo įgūdžių lavinimui. Gerai, jei vaikas turi namuose savo kampelį (nebūtinai kambarį), kur jis gali rašyti, vartyti knygeles, piešti, lipdyti, konstruoti, karpyti. Pravartu turėti ir mažą knygų bibliotekėlę. Kad knygutės domintų vaiką, jose turi būti daug su tekstu susijusių iliustracijų, o šriftas didesnis.

Laiku pastebėjus ir suteikus kokybišką specialiąją pedagoginę pagalbą, ugdytiniai lengviau integruosis darželio bendruomenėje, geriau įsitrauks į ugdymo(si) procesą, pagerins ugdymo(si) motyvaciją ir rezultatus.

VAIKAMS, TURINTIEMS MOKYMOSI SUNKUMŲ, BŪDINGA:

Regimojo ar girdimojo suvokimo, jų ryšių, atminties, dėmesio sutrikimai.
Vaikai sunkiai išmoksta skaityti, rašyti, skaičiuoti, reikšti mintis žodžiu.
Vaikų žinios, mokėjimai neatitinka programinių reikalavimų.
Padidėjęs dirglumas, greitas nuovargis, lėtas veiklos tempas.

KAIP PADĖTI VAIKUI, TURINČIAM MOKYMOSI PROBLEMŲ?

Išsiaiškinkite, ką mano pats vaikas. Ar jam pačiam atrodo, kad jis turi mokymosi sunkumų.
Rinkite informaciją apie vaiko mokymosi veiklą.
Išsiaiškinkite, ar vaikas neišgyvena krizės.
Atkreipkite dėmesį, ar nepablogėjo vaiko klausa, rega ar nepasireiškia somatiniai (pvz., astma, širdies ligos), neurologiniai ar kiti sutrikimai.
Pasikalbėkite su mokytoju. Išsiaiškinkite, ar mokytojas mato tas pačias problemas. Kokie yra vaiko gebėjimai, mokymosi sunkumai? Ar sugeba vaikas dirbti savarankiškai ir kartu su grupe? Kada ir kiek laiko veikloje būna darbingas?
Išsiaiškinkite savo vaiko stipriąsias puses, lavinkite jas. Paskatinkite vaiką lankyti kokį nors būrelį.
Dirbkite su vaiku namuose. Pagirkite už teisingai atliktas užduotis.
Ieškokite būdų tinkamai padėti vaikui. Tarkitės su spec. pedagogu, logopedu, psichologu, mokytojais.
Domėkitės, ar vaikas lanko logopedo, spec. pedagogo vedamus užsiėmimus, nes ši pagalba yra labai svarbi ir turi būti nuosekli.

RAŠTINGUMO LAVINIMAS ŠEIMOJE:

Skatinkite vaiką kalbėti aiškiai, kad aplinkiniai jį suprastų.
Pasakodami istorijas, naudokite paveikslėlius, žaislus. Kartais padarykite taip, kad sakomi žodžiai neatitiktų to, ką jūs rodote. Prašykite, kad vaikas ištaisytų klaidas.
Skatinkite vaiką eksperimentuoti žodžiais ir garsais (pvz.: kai išgirsta žodį, prasidedantį garsu A, paprašykite atsistoti, o kai prasideda garsu B – suploti ir kt.).
Padrąsinkite vaiką savarankiškai tyrinėti knygas. Tegul jis žiūrinėja iliustracijas, verčia puslapius, tyrinėja spausdintą tekstą (atranda tokias pat raides, ieško panašių elementų, iš kurių sudarytos raidės ir kt.).
Stenkitės reguliariai paskaityti vaikui iš knygų (ypač iš didelių knygų), kuriose gausu iliustracijų, o šriftas padidintas.
Pratinkite susikaupti, klausantis teksto. Po to užduokite klausimus, pasikalbėkite apie kūrinėlį ar paprašykite vaiką sukurti kitokią pabaigą.
Pabandykite perskaitytą kūrinėlį inscenizuoti: žaiskite su lėlėmis, panaudokite lego konstruktorių figūrėles ir kt.
Skaitykite mėgstamas istorijas pakartotinai, kad gerėtų vaiko kalbos supratimas. • Mokykite pasakoti pagal knygos paveikslėlius trumpais sakinukais.
Padėkite vaikui atrasti ryšį tarp ištariamų ir užrašytų žodžių. Tuo tikslu pasidarykite dažniausiai vartojamų žodžių korteles (pvz.: „MAMA“, „TĖTĖ“, „BROLIS“, „SESUO“, „NAMAI“ ir kt.). Paprašykite vaiką surasti kortelę su žodžiu, kurį ištarėte, analizuokite, iš kokių raidelių sudarytas žodis. Korteles laikykite specialiame voke ir nuolat papildykite naujomis.
Skatinkite stebėti aplinką, mėginkite perskaityti iškabas.
Kai vaikas apsimeta, kad rašo, pasidomėkite, ką jis parašė. Iš pradžių vaikas nieko konkretaus gali neatsakyti, bet po kurio laiko pradeda domėtis savo „kūryba“.
Duokite vaikui dėliojimui skirtų raidžių (kubelių su raidėmis, magnetinių raidžių, raidžių iš „jūros putos“, raidžių trafaretų), kurias naudodamas jis galėtų sudėti žodžius pagal pavyzdį, „parašyti“ žinomus žodžius.
Skatinkite lytėjimu tyrinėti raidžių formą. Tegul vaikas lipdo raides iš plastilino, molio, rašo jas smėlyje, dėlioja iš pagaliukų, lanksto iš vielos ir kt.
Parinkite žaislų arba paveikslėlių ir padėkite juos ant stalo. Prieš vaiką padėkite korteles raidžių, kurias jis jau pažįsta. Paprašykite pasirinkti žaislą arba paveikslėlį ir parinkti kortelę su raide, atitinkančia pirmąjį žaislo ar paveikslėlio pavadinimo garsą.

TĖVŲ VAIDMUO „NAMŲ DARBŲ“ RUOŠOJE:

Stebėkite, kiek laiko vaikas gali dirbti susikaupęs. Reguliuokite namų darbų ruošą atsižvelgdami į jo darbingumą.
Suteikite vaikui grįžtamąjį ryšį – domėkitės mokymusi: ne tik paklauskite, kaip sekėsi, bet ir atraskite kuo pasidžiaugti (vaiko darbu, piešiniais, pastangomis).
Skatinkite vaiką mokytis dėl savęs. Tikras noras mokytis turi gimti vaiko viduje, o ne būti sukurtas išorinių sąlygų. Bandykite pažadinti vaiko pažinimo džiaugsmą (pvz.: ,,Ar tau buvo smagu išspręsti šį uždavinį?, „Kiek daug šiandien perskaitei, papasakok man!“).
Nepamirškite vieno labai svarbaus aspekto – mokymasis yra neatsiejamas nuo klaidų, bandymų pasitaisyti ir to, kad iš pradžių mes kažko nemokame. Todėl nepykite ant vaiko, jei jis raidę ar skaitmenį pradžioje parašo nedailiai, suskaičiuoja kelis atsakymus neteisingai ar perskaito su klaidomis, o tiesiog pasakykite „Būtų keista, jei viskas pavyktų iš pirmo karto“.
Reguliariai lankykitės tėvų susirinkimuose, individualiai pasikalbėkite su grupės mokytojomis, įvairių dalykų mokytojais, švietimo pagalbos specialistais (logopedu, specialiuoju pedagogu, psichologu, socialiniu pedagogu), kurie moko ar konsultuoja Jūsų vaiką. Taip geriau pažinsite savo atžalą, jos stipriąsias ir silpnąsias puses.

MOKYMOSI MOTYVACIJA.

Žodis motyvacija yra kilęs iš lotyniško žodžio „morere“ – judinti, skatinti. Motyvacija – tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas. Veiksmų, elgesio skatuliai yra motyvai, kurie visada yra susiję su kuriuo nors stipriu poreikiu. Šeimoje reikia išmokyti vaikus spręsti problemas, įveikti sunkumus, užbaigti darbus, išugdyti atsakomybę – visa tai vėliau reikalinga kasdieninėje mokymosi veikloje. Kad vaikai noriai lankytų mokyklą, būtinos sąlygos, skatinančios mokymosi motyvaciją.

KAS GI SKATINA MOKYMOSI MOTYVACIJĄ?

Tėvai ir pedagogai turėtų pagirti vaikus, kai jie to yra nusipelnę. Pagyrimas net ir už mažą sėkmę suteiks ne tik motyvacijos, bet ir padės kur kas lengviau susidoroti su neigiamomis emocijomis užklupus nesėkmei. Mokytojai turėtų nevengti nusipelniusių mokinių pagirti viešai, galbūt paskatinti padėka, diplomu ar kt.
Sėkmės laukimas. Paprastų, lengvai atliekamų užduočių, atitinkančių mokinių žinias, mokėjimus ir įgūdžius, pateikimas ir reikalavimas jas atlikti iki galo. Palaipsniui skiriamos sunkesnės užduotys, o vėliau jos kaitaliojamos nuo „lengvos“ į „sunkią“ ir atvirkščiai.
Grįžtamasis ryšys ir pastiprinimas. Grįžtamasis ryšys suteikia mokiniui socialinį patvirtinimą. Mokinys nori žinoti, ar jis teisingai atliko užduotį klasėje, ar teisingai išsprendė uždavinį namuose ir pan. Jei mokytojas pasako, kad užduotis ar uždavinys atlikti teisingai, padidėja jų kartojimo tikimybė.
Mokinio gerosios patirties (tiek žodžiu, tiek raštu) fiksavimas. Tai žadina mokinio aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis bei savigarbos jausmą. Labai svarbu nepastiprinti klaidų (pvz.: apibraukti ryškiai raudona spalva, prašyti, kad pakartotų, kokias klaidas padarė ir pan.), nes tuomet klaidos dar labiau įsitvirtina vaiko sąmonėje.

Šios rekomendacijos – bandymas atkreipti tėvelių dėmesį į tai, koks svarbus gali būti jų indėlis, lavinant savo atžalas.